Rugpjūčio 21 d. 19 val | Bažnytinio paveldo muziejaus refektorius
Šv. Mykolo g. 9
Moksleiviams, studentams ir senjorams taikoma 20% nuolaida
ARNAKULUIT / GRAŽIOS MOTERYS
Tradicinio inuitų gerklinio dainavimo meistrės inuitės Tamara ir Kathy atneša į Lietuvą tolimos kultūros skambesį, imituodamos arktinę aplinką, kurioje gyvena. Rugpjūčio 21 d. jos pasirodys Bažnytinio paveldo muziejaus refektoriuje - tai ir puiki galimybė aplankyti buvusio XVII a. vienuolyno patalpas, paprastai atveriamas tik ekskursijų po vienuolyną metu.
Inuitų gerklinio dainavimo, vadinamu katajjaq, tradicija buvo beveik pamiršta dėl sparčios Kanados kolonizacijos bei priverstinių vietinių gyventojų perkėlimų. Šiandien daugelis inuitų pamena dainuojant savo močiutes, tačiau jaunosios kartos tradicijos tęsėjų kol kas tėra vienetai. Tamara ir Kathy, ko gero ryškiausios šių dienų gerklinio dainavimo figūros, dainuoja ir dirba kartu nuo 2017 m., kad pasidalintų savo kultūros menu su pasauliu.
Tamara, kilusi iš šiauriausiai esančio Kanados regiono Nunavuto sostinės Ikaluito, gerklinio dainavimo išmoko iš pasaulinio garso menininkės Charlotte Qamaniq akademinių studijų Otavoje metu. Tamaros porininkė Kathy iš Kangiqsualujjuaq dainuoti išmoko iš savo sesers Karin ir jau daugelį metų koncertuoja Kanadoje ir užsienyje. Ji atlieka šiuolaikinį ir tradicinį inuitų gerklinį dainavimą, muša būgnus.
Koncerto programa „Arnakulit“ reiškia „Gražios moterys“ ir puikiai paaiškina programos turinį. Įprasta, kad tarp Arkties tautų tik moterys praktikuodavo gerklinį dainavimą - tam yra priežasčių. Medžiokle ir žvejyba tradiciškai užsiimdavo vyrai. Panašiai kaip ir žmonės, poliarinių sričių fauna yra reta ir nutolusi, tad medžiotojai, norėdami aprūpinti savo bendruomenę šviežiu maistu ilgą ir tamsią žiemą, dažnai turėdavo palikti savo šeimas kelioms savaitėms – jie išvykdavo paskui ruonius ant ledo ar baltuosius lokius su rogėmis, šunimis ir stovyklavimo įranga. Tuo tarpu moterų užduotis buvo pamaitinti savo vaikus ir save tuo, ką surinko per trumpus vasaros mėnesius, ir rūpintis, kad ugnis iglu židinyje nuolat kūrentųsi. Moterys, besirūpinančios namų ūkiu ir lankydamosi viena pas kitą pradėjo dainuoti. Tačiau dainuojant šaltame arktiniame klimate kyla pavojų. Oro įkvėpimas atvira burna gali baigtis gerklės skausmu ar plaučių uždegimu. Taip gimė menas varžytis mėgdžiojant gamtos garsus pričiauptomis burnomis. Sakoma, kad šio meno virtuozės tokiu būdu susisiekdavo su savo protėvių dvasiomis ir prireikus paprašydavo jų patarimo.
APIE REFEKTORIŲ
Puošniausia erdvė prie Šv. arkangelo Mykolo bažnyčios įsikūrusiame buvusio bernardinių vienuolyno (XVII a.) ansamblyje, kurį fundavo ir pastatydino LDK kancleris didikas Leonas Sapiega (1557–1633) – refektorius, buvęs vienuolyno valgomasis. Bažnyčios ir vienuolyno, darnaus ir elegantiško renesanso ir baroko architektūros pavyzdžio, statybą XVII a. inicijavo ir fundavo LDK kancleris Leonas Sapiega: jis statydino bažnyčią kaip savo šeimos mauzoliejų. Bažnyčioje išlikę įspūdingi marmuriniai Sapiegų giminės antkapiai, , o šviesaus refektoriaus skliautus puošia Sapiegų giminės herbas.
